Balis, Indonezija

  

  Balis – Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salos, priklausanti Mažosioms Sundos saloms. Administracinis centras – pietinėje salos dalyje esantis Denpasaras. Religija - neatsiejama Balio salos kultūros dalis apeigoms jie skiria daug laiko. Kas rytą žmonės verda ryžius. Iš palmių lapų suformuoja kvadratinį krepšelį, įberia ryžių, dėkodami už maistą. Ten dar įdeda gėlytę, sausainiuką kokį, smilkaliuką, ar dar kažką - viską, už ką dėkoja. Sukalba maldelę, rankų mostais atlieka specialius gestus. Dievams aukoja rytą ir vakarą. Gyventojai nedideles šventyklas yra įsirengę ir savo kiemuose, altorėlius – namuose.

  Atskridom į Balį, kovo 31 d. naktį. Neturėjome jokios informacinės knygos apie šią šalį, galvojome nusipirksime, atvykusios čia. Oro uoste nebedirbo joks informacinis centras, bankomatai taip pat išjungti, turime tik dolerių. Prisijungusios, oro uoste, prie interneto, susiradome artimiausią miestelį Kuta, kuris yra prie oro uosto (~3 km).

  Taksistai oro uoste siulė nuvežti iki jo, už didelius pinigus (20-30$), o tai tik 3 km. ! Mūsų biudžetas to neleido, todėl išėjome apsikrovusios kuprinėmis iš oro uosto, tai buvo 2 val. nakties. Gatvėse tamsu, tylu, mažai žmonių. Ėjome link Kutos miestelio, pakeliui užėjome į viežbutį, kuris pasirodė per brangus. Čia sužinojome, jog šiandieną, 6 val. ryto, visoje Balio saloje – Nyepi , tai Baliečių "Day of Silence"  (tylos diena), kuri trunka 24 val..

 Nyepi , "Day of Silence"  – tai meditacijos, buvimo su savimi, tylos, ramybės diena, per kurią niekas nedirba, niekam negalima iš namų išeiti (ir turistam), langai turi būti uždaryti, jokio triukšmo, televizijos kanalai net neveikia per šią dieną, o vietiniai turi nieko nevalgyti. Vieninteliai žmonės, kurie būna lauke – Pacalang‘ai (realiginių ritualų prižiūrėtojai), kurie ir prižiūri, kad visi laikytusi šios tvarkos.  Prieš šią dieną, buvo švenčiami Saka naujieji metai ( tą pačią dieną, naujieji metai, švenčiami ir Indijoje). Pirma diena Balyje – nusimato ‘puiki‘! Taip gaila, jog neatvykome dieną prieš, į naujuosius metus…

  Taigi, patraukėme toliau link Kutos, sustojo taxi, susiderėjom kainą - iki 5$, kaina jau tiek daug nerūpėjo, nes buvo 3 val. nakties, abi pavargusios, su sunkiom kuprinėm ant pečių. Nuvežė iki hostelio, Kutos miestelyje, kur radome internete pigiausią (250 rupijų (22$)) – kas mūsų biudžetui buvo labai daug , čia ir apsistojome. Palikusios kuprines, išėjome ieškoti veikiančios parduotuvės, nusipirkti kitai dienai maisto ir vandens, nes mūsų viešbutyje nebuvo jokio restoranėlio. Jau buvo 4 val. ryto, visos parduotuvės nebedirbo, kavinės taip pat, tik porą vietinių užsišventusių dar naujuosius metus radome, kurie tik patvirtino, kad nerasime jau niekur veikiančios parduotuvės. Taigi, nužygiavome namo, miegot, nieko nepešusios.

  Kitą dieną, išsimiegojusios iki vidurdienio, išėjome iš kambario – viešbučio durys užrakintos, dirbanti darbuotoja viešbutyje, davė mums vandens, kavos ir dvi bomžasriubes (užpiltinių makaronų indelius), daugiau nieko negalėjo pasiūlyt, nes nieko ir neturėjo ir dar priminė, jog NIEKUR NEGALIMA IŠEIT IŠ VIEŽBUČIO iki 6 val. ryto. Taigi, išgyvenom visą dieną abi, su Giedre, su vandeniu , kava ir dviem bomžasriubėm. Pusryčiams, kava su mini bandele (kurios lėktuve nesuvalgiau), pietums viena bomžasriubė per puse ir vakarienei – tas pas. Labai čia tiko, visoje Azijoje paplitusio posakio – same same but different ! :) 

 

mūsų visos dienos maistas

  Visą dieną tinginiavome, uždarytos kambaryje (kuris dar buvo be langų!!!), susirašėm su Lietuva (stebuklas, jog buvo internetas), filmus žiūrėjom, bei rašėm blog‘us (kuriem laiko kelionėje, tikrai sunku rast).

belangis kambariukas

   Išėjus iš kambario, koridoriuje buvo langas vienintelis, per kurį matėsi kito viežbučio (žinoma daug geresnio) kiemas, o ten!!!! –  to viešbučio svečiai deginasi, maudosi baseline, ragauja gėrimus, bei valgo! Pasijutom, kaip alkani šuniukai, už prabangaus restorano lango :) 

kito viešbučio kiemas

   Vakarop, išgirdome garsų ir įkyrų beldenimą, į viešbučio pagrindines duris, prie kurių buvo mūsų kambarys. Darbuotojos viešbučio nebuvo, tad nebeiškentusios šio beldimo, atidarėme duris (buvo užrakintos iš vidaus). Tai buvo Pacalang‘ai (realiginių ritualų prižiūrėtojai), kurie liepė mum užgesinti šviesą ir išjungti muziką, kaip jie galėjo matyti šviesą, kai mūsų kambarys – be langų!!?

Pasijutom, kaip vienuolės, uždarytos celėje. :) Tada pagalvojom, jog per šią, tylos dieną, reikėjo rinktis didesnį ir brangesnį viežbutį.

  Kitą rytą, atsikėlusios, skubėjom į miestelį pavalgyti, buvome išbadėjusios! Pusryčiams, sriuba, nuostabaus skonio čili vištiena su ryžiais, bei tobulas vaisių kokteilis! Dabar jau galima eiti apžiūrėti Kutos miestelio.

Kutos paplūdimys ryte

  Kuta - tai judresnis kurortas, kuriame daugiausia turistų, pramogautojų, kitaip tariant - triguba Palanga. Kutos pakrantės garsėja taip pat tarp mėgstančių banglenčių sportą. 

 

Kutos paplūdimys po pietų

  Paplūdimiuose - pilna žmonių, galvėse – įkyriai siūlančių prekes pardavėjų, parduotuvė prie parduotuvės, restoranai, klubai ir pilna įvairiausių turistų. Toks vaizdas, jog šiame miestelyje gyvena tik turizmo sektoriaus darbuotojai ir turistai. :)  

 

pilnos gatvės "pasilinksmintukų"

 Iš viežbučio darbuotojo sužinojome, jog vakare, paplūdimyje, degins Ogoh-ogoh statulas, likusias nuo naujųjų metų šventimo. Tai dar vienas Baliniečių ritualas.

Ogoh- ogoh statula

Ogoh-ogoh -specialiai pastatyta naujųjų metų paradui, kuris vyksta per Nyepi išvakarėse, Balyje. Ogoh-ogoh paprastai turi mitologinių būtybių formą, daugiausia demonai. Remiantis Bali induizmu, Ogoh-ogoh statulų kūrimas reiškia dvasinius tikslus.         

Nuvykusios į Kutos paplūdimį, radom sceną ir pilną žmonių – vyko Kutos mietelio, moterų grožio konkursas. Kas visoje Azijoje labai populiaru, rinkti gražiausią miestelio moterį.

 Kutos miestellio gražuolės rinkimai

Toliau, paėjusios, radome daug Ogoh-ogoh, kurias vietiniai berniukai plėšė su džiaugsmu į gabalus ir degino. 

Ogoh-Ogoh deginimas

su nulaužta Ogoh- ogoh statula

   Kadangi, Kutos miestelis garsėja, kaip didžiausia Balyje vakarėlių vieta, nusprendėme apsidairyti ir čia. Pagrindinėje gatvėje, klubų – apstu, Lonely planet knygoje suradome sarašą klubų, kuriuos verta aplankyti, apžygiavome. Žmonės čia LABAI atsipalaidavę, klubai didžiuliai, liaudis labai mišri.

Po Kutos šurmulio, norėjome, kuo greičiau pabėgti į ramesnį miestelį. Balio saloje susisiekimas viešuoju transportu gan sudėtingas, į turistam siūlomus turus važiuoti nenorėjome su dideliu žmonių kiekiu, po turistines vietas - nemėgstame važinėti, todėl pasiėmėme vietinį vairuotoją, su mašina ir nusprendėme apvažiuoti dalį Balio salos per dvi dienas, kaina suderinom 800.000 rupijų Indonezijos (~80 $) dviem dienom, tai pigiausias variantas, ką radome.

Ankstyvą rytą, atvažiavo vairuotojas prie viešbučio, susikrovusios visus daiktus, pradėjome kelionę po Balį. Maršrutą susidėliojome maždaug tokį: Ubud miestelis, Batur ugnikalnis, Git git kriokliai ir Pura Ulun Danu šventykla. Važiuojant link Ubud mietelio, vairuotojas pasiūlo užvažiuoti pakeliui pažiūrėti Balinese tradicinių šokių, į sidabro ir aukso gamybą – ten , kur važiuoja visi turistai su turais. Kadangi tai pakeliui, sutikome. Atvykome į Balinese šokius. Už įėjimą susimokėjom po 100.000 rupijų (10 $), užėjom į vidų, iki pasirodymo dar reikėjo laukti pusvalandį. Šis renginys skirtas tik turistams. Šalia buvo iškamša (kurių Balyje pilna visur), prie kurios norint nusifotografuoti, reikia dar mokėti papildomai pinigų, turistai vien pagyvenusio amžiaus, taigi greit supratome, kad čia mums nevieta, o dar laukti pusvalandį nenorėjome. 

turistinė foto su šokėja

  Taigi, nusprendėme išeiti, susigrąžinti pinigus ir važiuoti į Ubud miestuką, kaip ir planavome. Grąžinti pinigų nenorėjo, bet mes įkyriai reikalavome, vairuotojas mūsų buvo pasipiktinęs, paskui sužinojome, jog jis už mus gauna "atkatą" (papildomų pinigų), jog atveža žiūrovų. Ilgai piktinosi ir burbėjo,net įžeidinėt pradėjo, parodė savo tikrą veidą. Mes savo kelionę planuojam, ne jis, jis gi tik mūsų vairuotojas. Taigi, su Giedre nusprendėme, jog nebenorime su juo daugiau turėti reikalų. Pasakėme jam, kad nuvežtų iki Ubud miestelio ir paliktų, o ten jau susirasim naują vairuotoją. Pasipiktinęs nuvežė, sumokėjome jam už tai 100.000 rupijų (10 $), žinoma norėjo jis daugiau, bet už tokį aptarnavimą tikrai nenorėjome daugiau mokėt. 

Atvykusios į Ubud, palikome kuprines vienoje kavinėje ir išėjome apsidairyti, bei susirasti viešbutuko.

Ubud miestukas – be menkiausios abejonės turėtų būti sąrašo viršuje, ką būtina aplankyti, esant Balyje. Jame daug senosios kultūros, papročių, tradicijų, religijos, pilnas šventyklų, bei apsuptas ryžių laukais. Man Ubud miestelis  pasirodė, tarsi miestas – šventykla. O kvapas šiame mietelyje!!! Visas miestas dvelkia smilkalais. Šis miestelis buvo mums kaip atgaiva sielai, po triukšmingosios Kutos.

 

šventykla Ubudos miestelyje

Dar viena šventykla

      

  Apvaikščiojom šventyklas įvairiausias, kurių čia begalė, susiradom pigesnį viešbutuką su jaukiu kiemu, jame pastatyta taip pat mini šventykla, už 100.000 rupijų (10 $) nakčiai, kuriame gyvenome kartu su varlėm, driežais , bei žiurkėmis didžiulėmis! Nėra smagu įeiti vakare į vonios kambarį ir pamatyti virš WC didžiulę žiurkę. :) 

 

mūsų viešbutuko kiemas

Bet tenka prisitaikyti, gi gyvenam pigiausiuose viešbučiuose, kitaip vadinamuose – „Home stay“. Apskritai, šioje kelionėje, gyvename kuo pigesniuose viežbučiuose, bei dažniausiai valgome ‘gatvinį‘ maistą, kadangi mūsų kelionės biudžetas nėra didelis, o aplankyti norime tiek daug!

meditacija :)

  Vakare, nuėjo pasivaikščioti po Šventojo beždžionių mišką, kuriame pilna tarp egzotiškų augalų gyvenančių ilgauodegių makakų. Miškas gražus, apaugęs įspūdingais medžiais, apstatytas trimis šventyklomis, o beždžionės visai nebaikščios, tiksliau net naglos. Šoka ant žmonių, o jei kas nepatinka, šiepia dantis. Visoje teritorijoje prižiūri vietiniai, kad nesužalotų turistų ir nepavogtų jų daiktų, ką jos moka.

ilgauodegė makaka

šventykla beždžionių miške

 

blusinėjimas

  Kitą dieną, sugalvojome lipti į Batur ugnikalnį, pasitikti saulės. Šiuos lipimus į ugnikalnį, organizuoja kelionių agentūros (kainą nusiderėjome iki 550.000 rupijų (55$) dviem žmonėms). Naktį (2.30 val.), atvažiavo mini venas paimti mūsų, keltis buvo sunku, bet noras pamatyti saulėtekį ant ugnikalnio – didesnis. Nuo Ubud miestellio iki Batur ugnikalnio ~ 50 km. Sustojome pakeliui pusryčių, kas buvo įskaičiuota į kainą (mini bananų blynukai ir kava). Atvažiavę prie ugnikalnio, radome daug turistų, kurie taip pat ketino lipti kartu. Kiekvienai grupei (max 4 žmonės) davė po gidą, kuris ir lydėjo iki viršūnės ir taip grupelėmis į kalną... Norėjo mane su Giedre priskirti prie berniukų, kurie atrodė tikrai nepasirengę lipimui (lyg ką tik atvažiavę po klubo – vienas su tapkėm, kitas su marškinukais baltais), greit nuėjome prie mergaičių (iš Švedijos), kurios atrodė sportiškos ir pasirengusios žygiui. Taigi, 3.30 val nakties pradėjome kopti į ugnikalnį Batur.

Batur ugnikalnis - 1717 m. aukščio, ~10 km pirmyn atgal lipom. Prieš 30 000 metų Batur ugnikalnio išsiveržimas buvo vienas galingiausių žmonijos istorijoje.

Saulėtekis

 Mūsų gidas, kiekvienai davė po prožektorių pasisviesti keliui, kadangi buvo naktis.Lipom į ugnikalnį per uolas ir ugnikalnio pemzas, gal porą valandų. 6.00 val. ryte jau buvome viršūnėje! Bet dar švisti nepradėjo. Viršūnėje, paryčiais šalta, gerai, kad turėjom džemperius ir striukytes. Pagaliau – saulėtekis!

Saulėtekis - mes užlipome

  Buvo neapsakomai gražu, saulė kilo virš jūros, aplinkui išryškėjo kiti kalnai ir darėsi vis šilčiau nuo kylančių saulės spindulių. 

prašvitus atsivėrė neapsakomo grožio vaizdai

 

Nuo viršūnės, matosi miestas, paniręs rūke

Gidas, prieš lipant į kalną, davė maisto davinį, kurį suvalgėme tekant saulei. Maista nebuvo skanus, bet vaizdas pagardino jį dešimt kartų. Kiti žmonės, turėjo žalių kiaušinių, kuriuos "virė" iš ugnikalnio sklindančiuose garuose. Karštis ten didelis, per 15 min. kiaušinis jau "išvirtas". 

Garai, sklindantys iš ugnikalnio

"verdami" kaiušiniai

Vėliau, su Giedre, nukopėme kalnais tolyn, panaršyti po kalnus, palikusios Gidą su švedėmis, susitarusios, jog jie lauks apačioje.

vis kopiam ir kopiam

  Palaipiojusios po kalnus, nusprendėme lipti jau žemyn. Lipom apačion vienos, nulipusios nuo kalno, biški pasiklydome... Aplink vien laukai, pomidorų plantacijos, kuriuos nusiskynėme "pasiskolinome" - skonis nuostabus, prisirpę, raudoni, trūko tik grietinės ir druskos. :) Klaidžiojom nemažai, o karšta, užklydome lūšnelę su gyvenančia šeima, bandėme klausti kaip nusigauti prie pagrindinio kelio, tačiau jie angliškai nemokėjo, tai susikalbėti buvo beprasmiška. Ėjome toliau, sutikome moteriškę, kuri parodė kelią, juo ir nužingsniavome. Pagaliau pasiekėme pagrindinį kelią, čia susistabdėme motociklus, kuriems pasakiusios, jog pasiklydome ir neberandam kelio atgal, mus nuvežė iki aikštės, kur buvo visi minivenai, su kuriais veža turistus. Davėm vyriukam po dolerį už išgelbėjimą. :) 

  Susiradusios mūsų vairuotoją, važiavom į kavos pupelių plantaciją, kur ragavome įvairiausios rūšie kavų. 

  Vėliau, nuvykome į gražiuosiusTegalalang ryžių laukus, kur turistų begalė.

Grįžusios į Ubud miestelį, nuėjome pasivaikščioti prie šalia esančius ryžių laukus, kur mažai turistų. Žalia, žalia - kur dairais!

Šiam kartui, Balio salos pakako, grįžusios iš ryžių laukų, nusipirkome bilietus į Lombok salą. Kur visi sako, kad tai Balis pries 5 metus. Norėjosi jau pabėgti nuo minios turistų.

Ačiū, turistiniam Baliui, šiaušiam ieškoti laukinių salų!