Busuanga sala ir Coron miestas, Filipinai

Coron miestukas - didžiausias Busuanga saloje, tipiškas Azijos miestukas su lūšnelėmis, triciklais nedidelis, ramus, mažai turistų, o tai atsispindi kainose, nes  paslaugos ir maistas ~30% pigiau! Pačiame miete pliažų nėra, tačiau turi nepasakomo grožio salas, į kurias galima nuplaukti su laivu.

Kitą dieną, atsisveikinome su Sandra, kuriai jau buvo laikas grįžti į Lietuvą, o mes ( Giedrė, Mauglis ir aš), išplaukėme su laivu iš El Nido į Busuanga salą (Coron miestą). Plaukėme su nedideliu laivu , kur telpa apie 20 žmonių, vien sėdymos vietos. Plaukėme net 9 valandas jūra! Plaukiant atvira jūra, bangos labai siūbavo laivą, net porą žmonių neatlaikė ir teko jiem 'pasirem per bortą' :) 
 

mūsų laivas

Kelionė labai neprailgo, laive susipažinom su jauna porele, kurie gyvena Tailande (vyras iš Kanados, o pana iš Tailando), su muzikantu - australiečiu, kuris keliauja po pasaulį jau daug metų ir su 2 rusėmis, kurios nelabai mokėjo kalbėt angliškai, todėl buvo sunkiau su jomis bendrauti visiem kartu.
 

vaizdai, iš laivo denio

Plaukiant laivu, dažnai vaizdas buvo neapsakomo grožio, daug salyčių, su kerinčio baltumo smėlio paplūdymiais, palmėmis, žydru vandeniu. O mes sėdime visi ant laivo denio, šnekučiuojamės, vėjas kedena plaukus. Vakarop jau buvome pasiekę Coron miestuką. 
 

tricycle - populiariausia filipiniečių moto taksi

Kitą dieną, sugalvojome lipti į aukščiausią šios salos kalną, Mt Tundalara (640 m), kuris yra ~ 3 km. nuo Coronos miestuko. Nuvykę ten su triciklu, pradėjome mūsų žygį. Šioje vietoje dar liko žymių nuo taifūno, kuris prieš ~ 4 mėn. praūžė per didelią dalį Filipinų.

Giedrė su Maugliu nusiaubtose po taifūno džiunglėse

 Ieškojom takelio į šį kalną, nes apačioje vien džiunglės, praeiti be mačetės neįmanoma! Radome vieną keliuką, kuriuo ir pasukome, tačiau keliukas baigėsi netikėtai ir atsidūrėm aklavietėje, teko apsisukti. Sugrįžom į pradinį keliuką, nemažai klaidžiojom, kol sutikom vietinius, kurie rinko bambukų medžius. Pasitaikė nelabai mokantys anglų kalbos, tačiau šiaip ne taip susikalbėjome gestų kalbos pagalba, nurodė teisingą keliuką. 

link viršūnės

Lipome į kalną per džiungles, per kurias nesimatė nieko, tačiau užlipę prie kalno viršūnės, baigėsi džiunglės ir atsivėrė nuostabus vaizdas, kuriame matyti kiti kalnai.

štai koks nuostabus vaizdas užlipus

Saulė spigino, pavėsio nėra, o vanduo - jau prie pabaigos! Pasigrožėti šiuo vaizdu teko neilgai, nes jau vakaras artėjo, o čia temsta anksti - 18 val., pasukome atgal. Nulipę nuo kalno, radome kaime kioskelį, kuriame gavo šalto vandens - tai buvo tobula!


Vakare susitikome su draugais, kuriais susipažinome laive, buvom pavargę po dienos sunkios, bet Mauglis mus išblaškė visus! Kol mes sėdėjome vienoje iš Coron miestelio kavinių ir gurgšnojome alų, jis išėjo kažkur. Ir žiūrim, grįžta, didelis driežas! Pasirodo, jis užmatė priešais šį barą parduotuvę, prie kurios buvo driežo kostiumas, taigi jis nusprendė mus pralinksmint, persirengęs juo. Buvo labai daug juoko tiek mum, tiek vietiniams.

 Susitarėme kitą dieną pabandyti Scuba diving (giluminį nardymą, su visa nardymo įranga), kadangi tailandietė nei kato to nedarius (kaip ir mes), o jos berniukas, Dave (kanadietis), jau moka nardyti, mūsų Mauglis , todėl nusprendėme išsiskirti vienai dienai ir panardyti atskirai.  

Taigi, vyrai išplaukė su vienu laivu, kuris plauks prie paskendusių laivų, o mes trise, išplaukėme su kitu laivu, kuriame dar buvo korėjiečių šeimyna, kurie visi atrodė, lyg būtų sumo imtynininkai.  

pasiruošusios pamokai

  Nuplaukėme prie vienos iš salyčių, kur pakrantėse driekėsi daugybė koralų. Trise gavome 2 instruktorius, vienas užsiėmė mokyti tailandietę (mergaitė buvo gan nedrąsi), o mes su Giedre, gavome kitą instruktorių. Visi instruktoriai nelabai mokėjo anglų kalbos, todėl buvo gan sudėtinga mokytis, visai naujo dalyko, bet Filipinuose gi nieko nėra neįmanomo! Gavusios pradinį instuktažą (kaip taisyklingai kvėpuoti po vandeniu, kaip kaukę išsivalyti pribėgus vandeniui ir pan.) panirome kartu link koralų. 

Instuktorius laikė už rankyčių abi ir plukdė, paskui už pakarpos, greit pripratome prie gylio. Panardę čia, plaukėme su laivu į kitą vietą, prie Barracuda ežero, tarp uolų, kur galėjome pasnorklinti. Laivo berniukai gamino mum pietus, o mes snorklinom. 

sustojimo vieta

Vanduo šioje vietoje neapsakomo skaidrumo ir žydrumo. Su Giedre radom mažą valtelę, su kuria paplaukiojom palei krantą.

pasiskolinom valtį

 Po vakarienės nuplaukėm prie mažos salos, prie kurios  nardėme jau vėl su instruktoriumi su visa įranga. Šį kartą plaukiau viena, nebelaikė instruktorius, pagaliau susidraugavau su kvėpavimu ir galėjau valdyti kūną vandenyje.  Pradžioje galvojau, jog bus sunkiau išmokti nardyt, bet antrą kartą panėrus, nebebuvo jau baimės, kvėpavimas tolygus, o to laubiausiai ir reikia, norint gerai nardyt, svarbiausia jokio streso!

laimingos po nardymo

  Vakare susitikome su visais vėl pavakaroti drauge, taip smagu sėdėti ir dalintis įspūdžiais prie vieno stalo, su tokiais įvairių tautybių keliautojais - mes dvi lietuvės, australas, kinietė, olandas, tailandietė, kanadietis, amerikonas ir filipinietė. 

vakarojam su įvairios tautybės keliauninkais

Buvo dar viena nuostabi diena!

Kitą dieną išvykome į kempingą su Giedre, Egle (kuri tik atskrido pas mus paatostogauti 10 dienų), Maugliu ir amerikonu Sean’u (pagyvenusiu, užkietėjusiu medžiotoju). Pasisamdėme laivelį su dviem vietiniais, kuris kainavo 2000 pesų dienai (~15$), planavome kempinti 3 dienas, todėl berniukai miegojo valtyje ir laukė mūsų. Turguje apsipirkome, ko reiks išvykai ir išvykome į nuostabaus grožio, mažą salą - Black island, kuri yra prie Malajon salos

mūsų namai - Black island

 Salytė maža, su smėlėtu paplūdimiu, kurioje gyvena 2 vietiniai (vyras su žmona), augina porą šuniuką, vištų ir kiaulę, labai neįprasta buvo matyti šiuos augintinius tokioje mažoje saloje. Sean‘as su Maugliu labai susidraugavo, nes abu turėjo vienodą pomėgį – povandeninę medžioklę, taip pat turėjo abu šiai žūklei pritaikytus šautuvus (arbaletus), bei pasiėmė įranga visą povandeniniui nardymui.

Atplaukę į salą, apvaikščiojom visą, ieškojom, kur geriausia būtų apsistoti nakvynei, saloje buvo nemažai pastatyta pavėsinių su stalais ir suoliukais, atvykstantiems turistams pasislėpti nuo saulės, bei `piknykauti`. Čia gyvenantys vietiniai mielai sutiko mus priimti į salą ir naudotis pavėsinėmis.  

mūsų stovyklavietė vakare

  Sean‘as su maugliu išplaukė į povandeninę medžioklę, gaudyt žuvies, o mes pakabinome hamakus, užsikūrėme lauželį, išsivirėme kavos ir nėrėme į vandenį panardyt (pasnorklint) - dar gražesnis rifas, ir dar įvairesnė žuvų gausa! Nuostabu – tobula sala. Grįžę iš medžioklės vyrai mus nustebina – įvairios rūšie žuvys jų rankose! Wau!!! 

spalvota vakarienė

Jau buvome visi išalkę, todėl greit kūrėme laužą, dorojome žuvį, virėme ryžius ir kepėme gražuoles žuvytes. Vakarienė pasakiška - kepta folijoje, šviežia žuvis ant laužo. 
 

Giedrė skuta žuvį, šalia vietinis šuo

  Dangus pilnas žvaigždžių, dar nesu mačius tiek daug ir tokių ryškių, atsigulusios ant smėlio, su Giedre, skaičiavom krintančias žvaigždes ir galvojom norus. Tikiuosi jie išsipildys!

Mėnulis taip pat ryškus, beveik pilnatis, jo spinduliai gražiai atsispindi jūroje

  Kitą rytą, tik prabudusios, nuo saulės spindulių ir karščio, neberadome amerikono, pasirodo, jis nuo ankstaus ryto (o tai buvo ~ 5 val. ryto), jau vandenyje ir toliau gaudė žuvis. Mauglis apsinuodijo nuo kažko, įtariame, kad nuo vakarienės (gal kuri žuvis buvo neiškepta iki galo),  neišgėrė 50 gr. romo, skrandzio dezinfekcijai - sąlygos tai laukinės.

Sean’as grįžo su didelėmis, spalvotomis, kaip iš akvariumo, žuvimis.

rytinis laimikis

gaila buvo net valgyt tokio grožio

Teko pamatyti gyvai, kaip yra nušaunama žuvis vandenyje. Amerikietis mums parodė, paviršutinio nardymo principu. Užsidėjome ir mes nardymo kaukę, ir plaukėme paskui Sean'ą, pamatęs didesnę žuvį nerdavo (mes iš paskos) ir nušaudovo prie mūsų akių. Tai tikrai sužavėjo!

Visas tris dienas, pusryčiams, pietums ir vakarienei – žuvis su ryžiais, bet pagaminta vis kitaip! Turėjome daug prieskonių skirtingų, kokosų aliejaus, kokosų pieno, todėl kiekvieną kartą stengėmės pagamintis žuvį skirtingai. Kepta ant laužo, kepta keptuvėje, skirtingi padažai (kokosų piene su imbieru, česnaku, čiliuku ir pan.) – dar taip skaniai nesu valgiusi žuvies!  

žvejyba be laimikio

  Dieną bandėme ir mes, (aš, Eglė ir Giedrė) žvejoti su meškerėmis iš valties. Užmetusios spiningą, apiplaukėme visą salą nedideliu greičiu, tačiau jokio laimikio negavome. 

  Saloje buvo daug palmių, su pilnom jaunų kokosų kekėm, todėl saloje neištroškom, kol vyrai šaudė žuvis, mes rinkom kokosus :) Giedrė, kuri aukščiausia iš mūsų, pasiemus mečetę, lipo į palmes ir kirto kokosus.

Giedrė kerta kokosą

Aš, su mečete juos prakirsdavau ir gerdavom nuostabaus skonio buko (jauno kokoso) sultis, vėliau prakirsdavę per pusę, dar suvalgydavome kokoso vidų, kurio būdavo labai mažai, kadangi kokosai dar jauni - pasakiškas desertas.

buko sultys

laukinis gyvenimas

  Turėjome pasiemusios tinklinio kamuolį, tai dar ir pamušinėdavome, tačiau dienos metu - karštis neapsakomas, smėlis karštutis.

 Šioje saloje „išėjom“ visai. Ir ilgam. Nuo šilumos darėsi vis sunkiau galvoti, o galiausiai supratom, kad tai visai nebūtina - tokia nesvarumo būsena  yra nuostabi. Taip gerai kartais būti, be didelių klausimų - kodėl, be planų, be lūkesčių.

Trečią, stovyklavimo dieną tas pats - pusryčiams nuostabaus skonio žuvis su ryžiais (man su mergaitėm dar nepabodo 3 dienas iš eilės valgyti žuvį su ryžiais, tačiau vyrai jau svajojo apie bulves ir mėsą :) 

mūsų sala iš šono

   Kadangi, ta pačią dieną, turėjome išvykti į Manilą su laivu, taigi turėjome palikti, šią nepaprasto grožio salą ir plaukti atgal į Coron mietuką.

 Grįžę į Coron miestelį, teko atsisveikinti su Maugliu (su kuriuo praleidome net 2 savaites kartu) ir Sean'u - nekenčiu atsisveikinimų.. 

  O mes, trise, su Giedre ir Egle, pasiemusios visus likusius daiktus (kuriuos buvome palikusios viežbutyje, Coron miestelyje) išvykome su triraciu moto taksi į pagrindinį miesto uostą, iš kurio turėjome plaukti su didžiuliu laivu į sostinę Manilą.

  Atvykusios į uostą, teko nemažai laukti, nes laivas vėlavo, uosto laukimo zonoje, lauke radome tinklinio aikštelę, su susuktu tinklu prie vieno stulpo. Pradėjo atpainioti ir daryti tinklinio aikštelę, pamatęs vienas vietinis mus su kamuoliu ir kabinančias tinklą, greit prisistatė padėti. Pražaidėm ilgą laiką, daug šypsenų sukėlėm vietiniams.

žaidėjai

pasiruošusios kelionei

Pagaliau atplaukė laivas laivas, kiekvienas gavome po lovelę, kaip vaikysteje turėjom su broliu - dviaukštės lovos :) Po 3 dienų laukinio gyvenimo ir tinklinio ant betono prie + 28  - tik ir svajojome apie dušą, kuris laive taip pat yra!

miegamoji laivo zona

saulėlydis laivo denyje

  Keliauja vien filipiniečiai, turistų labai mažai. Kelionė laivu turėjo trukti 14 val, tačiau užtruko kiek ilgiau. O mes, turėjome jau nusipirkusios skrydį iš Manilos į Surigao salą, kuriam pasilikom tarpą ~ 6 val. (dėl netikėtų vėlavimų). Atvykome į Manilą, pavėlavę porą valandų. Prisišvartavęs laivas, ilgą laiką keleivių neišleido. Praėjus valandai, mes jau sunerimome, nes iki lėktuvo buvo likusios pora valandų, per kurias dar reikia pasiekti su taksi oro uostą, o Manila tokia didelė, su daug transporto grūsčių. Sužinojom iš įgulos, jog neišleidžia todėl, kad vienas žmogus gavo infarktą ir mirė kelionės metu, todėl sustabdytas keleivių išlaipinimas. Su darbuotojais pakalbėjusios, pasakiau, jog skrydis mūsų po valandos (nors buvo po dviejų), susitarėme, jog išlaipins mus per atsarginį išėjimą. Taigi, ėjome per variklio skyrių, siaurais takais, per laivo pačią apačią, išlydėjo su palyda, kaip tikros VIP :) 

  Dar čia būtų negana šios kelionės nuotykių, bevažiuojant taksi, link oro uosto , prie sankryžos, užgeso automobilis. Užsivesti negalėjo, o laiko nebeturime, išlipom visos trys ir stūmėm taksį, - užsivedė! Oro uostą paiekėme laiku. VALIO!