Balis –
Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salos,
priklausanti Mažosioms Sundos saloms. Administracinis centras – pietinėje salos
dalyje esantis Denpasaras. Religija - neatsiejama Balio salos kultūros dalis
apeigoms jie skiria daug laiko. Kas rytą žmonės verda ryžius. Iš palmių lapų
suformuoja kvadratinį krepšelį, įberia ryžių, dėkodami už maistą. Ten dar įdeda
gėlytę, sausainiuką kokį, smilkaliuką, ar dar kažką - viską, už ką dėkoja.
Sukalba maldelę, rankų mostais atlieka specialius gestus. Dievams aukoja rytą
ir vakarą. Gyventojai nedideles šventyklas yra įsirengę ir savo kiemuose, altorėlius
– namuose.
Atskridom į Balį, kovo 31 d. naktį. Neturėjome jokios informacinės
knygos apie šią šalį, galvojome nusipirksime, atvykusios čia. Oro uoste
nebedirbo joks informacinis centras, bankomatai taip pat išjungti, turime tik
dolerių. Prisijungusios, oro uoste, prie interneto, susiradome artimiausią
miestelį Kuta, kuris yra prie oro uosto (~3 km).
Taksistai
oro uoste siulė nuvežti iki jo, už didelius pinigus
(20-30$), o tai tik 3 km. ! Mūsų biudžetas to neleido, todėl
išėjome apsikrovusios kuprinėmis iš oro uosto, tai buvo 2 val. nakties. Gatvėse tamsu, tylu, mažai žmonių. Ėjome
link Kutos miestelio, pakeliui užėjome į viežbutį, kuris pasirodė per brangus.
Čia sužinojome, jog šiandieną, 6 val. ryto, visoje Balio saloje – Nyepi , tai Baliečių "Day of
Silence" (tylos diena), kuri trunka 24 val..
Nyepi
, "Day of Silence" – tai meditacijos, buvimo su savimi, tylos, ramybės
diena, per kurią niekas nedirba, niekam negalima iš namų išeiti (ir turistam),
langai turi būti uždaryti, jokio triukšmo, televizijos kanalai net neveikia per
šią dieną, o vietiniai turi nieko nevalgyti. Vieninteliai žmonės, kurie būna
lauke – Pacalang‘ai (realiginių ritualų prižiūrėtojai), kurie ir prižiūri, kad
visi laikytusi šios tvarkos. Prieš šią
dieną, buvo švenčiami Saka naujieji metai ( tą pačią dieną, naujieji metai,
švenčiami ir Indijoje). Pirma diena Balyje – nusimato ‘puiki‘! Taip
gaila, jog neatvykome dieną prieš, į naujuosius metus…
Taigi, patraukėme toliau link Kutos, sustojo taxi, susiderėjom kainą - iki 5$, kaina jau
tiek daug nerūpėjo, nes buvo 3 val. nakties, abi pavargusios, su sunkiom
kuprinėm ant pečių. Nuvežė iki
hostelio, Kutos miestelyje, kur radome internete pigiausią (250 rupijų (22$)) – kas mūsų biudžetui
buvo labai daug , čia ir apsistojome. Palikusios kuprines, išėjome
ieškoti veikiančios parduotuvės, nusipirkti kitai dienai maisto ir vandens, nes
mūsų viešbutyje nebuvo jokio restoranėlio. Jau buvo 4 val. ryto, visos parduotuvės nebedirbo, kavinės taip
pat, tik porą vietinių užsišventusių dar naujuosius metus radome, kurie tik
patvirtino, kad nerasime jau niekur veikiančios parduotuvės. Taigi, nužygiavome
namo, miegot, nieko nepešusios.
Kitą dieną, išsimiegojusios iki vidurdienio, išėjome iš kambario –
viešbučio durys užrakintos, dirbanti darbuotoja viešbutyje, davė mums vandens,
kavos ir dvi bomžasriubes (užpiltinių makaronų indelius), daugiau nieko negalėjo
pasiūlyt, nes nieko ir neturėjo ir dar priminė, jog NIEKUR NEGALIMA IŠEIT IŠ
VIEŽBUČIO iki 6 val. ryto. Taigi, išgyvenom
visą dieną abi, su Giedre, su vandeniu , kava ir dviem bomžasriubėm.
Pusryčiams, kava su mini bandele (kurios lėktuve nesuvalgiau), pietums viena
bomžasriubė per puse ir vakarienei – tas pas. Labai čia tiko, visoje Azijoje
paplitusio posakio – same same but different ! :)
Visą dieną tinginiavome,
uždarytos kambaryje (kuris dar buvo be langų!!!), susirašėm su Lietuva (stebuklas, jog buvo
internetas), filmus žiūrėjom, bei rašėm blog‘us (kuriem laiko kelionėje, tikrai
sunku rast).
belangis kambariukas |
Išėjus iš kambario, koridoriuje buvo langas vienintelis, per kurį
matėsi kito viežbučio (žinoma daug geresnio) kiemas, o ten!!!! – to viešbučio svečiai deginasi, maudosi
baseline, ragauja gėrimus, bei valgo! Pasijutom, kaip alkani šuniukai, už prabangaus restorano lango :)
kito viešbučio kiemas |
Vakarop, išgirdome garsų ir įkyrų beldenimą, į viešbučio pagrindines
duris, prie kurių buvo mūsų kambarys. Darbuotojos viešbučio nebuvo, tad
nebeiškentusios šio beldimo, atidarėme duris (buvo užrakintos iš vidaus). Tai
buvo Pacalang‘ai (realiginių ritualų prižiūrėtojai), kurie liepė mum užgesinti
šviesą ir išjungti muziką, kaip jie galėjo matyti šviesą, kai mūsų kambarys –
be langų!!?
Pasijutom, kaip vienuolės, uždarytos
celėje. :) Tada pagalvojom, jog per šią, tylos dieną, reikėjo rinktis didesnį ir
brangesnį viežbutį.
Kitą rytą, atsikėlusios, skubėjom į miestelį pavalgyti, buvome
išbadėjusios! Pusryčiams, sriuba, nuostabaus skonio čili vištiena su ryžiais,
bei tobulas vaisių kokteilis! Dabar jau galima eiti apžiūrėti
Kutos miestelio.
Kutos paplūdimys ryte |
Kuta - tai judresnis kurortas,
kuriame daugiausia turistų, pramogautojų, kitaip tariant - triguba Palanga. Kutos
pakrantės garsėja taip pat tarp mėgstančių banglenčių sportą.
Paplūdimiuose -
pilna žmonių, galvėse – įkyriai siūlančių prekes pardavėjų, parduotuvė prie
parduotuvės, restoranai, klubai ir pilna įvairiausių turistų. Toks vaizdas, jog
šiame miestelyje gyvena tik turizmo sektoriaus darbuotojai ir turistai. :)
Iš viežbučio darbuotojo sužinojome, jog
vakare, paplūdimyje, degins Ogoh-ogoh statulas, likusias nuo naujųjų metų
šventimo. Tai dar vienas Baliniečių ritualas.
Ogoh- ogoh statula |
Ogoh-ogoh -specialiai pastatyta naujųjų metų paradui, kuris vyksta per Nyepi išvakarėse, Balyje. Ogoh-ogoh paprastai turi mitologinių būtybių formą, daugiausia demonai. Remiantis Bali induizmu, Ogoh-ogoh statulų kūrimas reiškia dvasinius tikslus.
Nuvykusios į Kutos
paplūdimį, radom sceną ir pilną žmonių – vyko Kutos mietelio, moterų grožio
konkursas. Kas visoje Azijoje labai populiaru, rinkti gražiausią miestelio moterį.
Kutos miestellio gražuolės rinkimai
Toliau, paėjusios, radome
daug Ogoh-ogoh, kurias vietiniai berniukai plėšė su džiaugsmu į gabalus ir
degino.
Ogoh-Ogoh deginimas
su nulaužta Ogoh- ogoh statula |
Kadangi, Kutos miestelis
garsėja, kaip didžiausia Balyje vakarėlių vieta, nusprendėme apsidairyti ir
čia. Pagrindinėje gatvėje, klubų – apstu, Lonely planet knygoje suradome sarašą
klubų, kuriuos verta aplankyti, apžygiavome. Žmonės čia LABAI atsipalaidavę,
klubai didžiuliai, liaudis labai mišri.
Po Kutos šurmulio,
norėjome, kuo greičiau pabėgti į ramesnį miestelį. Balio saloje susisiekimas
viešuoju transportu gan sudėtingas, į turistam siūlomus turus važiuoti
nenorėjome su dideliu žmonių kiekiu, po turistines vietas - nemėgstame
važinėti, todėl pasiėmėme vietinį vairuotoją, su mašina ir nusprendėme
apvažiuoti dalį Balio salos per dvi dienas, kaina suderinom 800.000
rupijų Indonezijos (~80 $)
dviem dienom, tai pigiausias variantas, ką
radome.
Ankstyvą rytą, atvažiavo
vairuotojas prie viešbučio, susikrovusios visus daiktus, pradėjome
kelionę po Balį. Maršrutą susidėliojome maždaug tokį: Ubud miestelis, Batur
ugnikalnis, Git git kriokliai ir Pura Ulun Danu šventykla. Važiuojant link Ubud mietelio,
vairuotojas pasiūlo užvažiuoti pakeliui pažiūrėti Balinese tradicinių šokių, į
sidabro ir aukso gamybą – ten , kur važiuoja visi turistai su turais. Kadangi
tai pakeliui, sutikome. Atvykome į Balinese šokius. Už įėjimą susimokėjom po 100.000
rupijų (10 $), užėjom į
vidų, iki pasirodymo dar reikėjo laukti pusvalandį. Šis renginys skirtas tik
turistams. Šalia buvo iškamša (kurių Balyje pilna visur), prie kurios norint
nusifotografuoti, reikia dar mokėti papildomai pinigų, turistai vien
pagyvenusio amžiaus, taigi greit supratome, kad čia mums nevieta, o dar laukti
pusvalandį nenorėjome.
turistinė foto su šokėja |
Taigi, nusprendėme išeiti, susigrąžinti pinigus
ir važiuoti į Ubud miestuką, kaip ir planavome. Grąžinti pinigų nenorėjo,
bet mes įkyriai reikalavome, vairuotojas mūsų buvo pasipiktinęs, paskui
sužinojome, jog jis už mus gauna "atkatą" (papildomų pinigų), jog atveža žiūrovų.
Ilgai piktinosi ir burbėjo,net įžeidinėt pradėjo, parodė savo tikrą veidą. Mes
savo kelionę planuojam, ne jis, jis gi tik mūsų vairuotojas. Taigi, su Giedre
nusprendėme, jog nebenorime su juo daugiau turėti reikalų. Pasakėme
jam, kad nuvežtų iki Ubud miestelio ir paliktų, o ten jau susirasim naują
vairuotoją. Pasipiktinęs nuvežė, sumokėjome jam už tai 100.000 rupijų (10 $), žinoma norėjo jis daugiau, bet už tokį
aptarnavimą tikrai nenorėjome daugiau mokėt.
Atvykusios į Ubud,
palikome kuprines vienoje kavinėje ir išėjome apsidairyti, bei susirasti
viešbutuko.
Ubud
miestukas – be menkiausios abejonės turėtų būti sąrašo viršuje, ką
būtina aplankyti, esant Balyje. Jame daug senosios kultūros,
papročių, tradicijų, religijos, pilnas šventyklų, bei apsuptas ryžių laukais. Man Ubud miestelis pasirodė, tarsi miestas – šventykla. O kvapas šiame mietelyje!!! Visas
miestas dvelkia smilkalais. Šis miestelis buvo mums kaip atgaiva sielai, po triukšmingosios Kutos.
Dar viena šventykla |
Apvaikščiojom šventyklas
įvairiausias, kurių čia begalė, susiradom pigesnį viešbutuką su jaukiu kiemu,
jame pastatyta taip pat mini šventykla, už 100.000 rupijų (10 $) nakčiai, kuriame gyvenome kartu su
varlėm, driežais , bei žiurkėmis didžiulėmis! Nėra smagu įeiti vakare į vonios
kambarį ir pamatyti virš WC didžiulę žiurkę. :)
Bet tenka prisitaikyti, gi
gyvenam pigiausiuose viešbučiuose, kitaip vadinamuose – „Home stay“. Apskritai, šioje kelionėje, gyvename kuo pigesniuose viežbučiuose,
bei dažniausiai valgome ‘gatvinį‘ maistą, kadangi mūsų kelionės biudžetas nėra
didelis, o aplankyti norime tiek daug!
meditacija :) |
Vakare, nuėjo pasivaikščioti po Šventojo beždžionių mišką, kuriame pilna tarp egzotiškų augalų
gyvenančių ilgauodegių
makakų. Miškas gražus, apaugęs įspūdingais medžiais, apstatytas
trimis šventyklomis, o beždžionės visai nebaikščios, tiksliau net naglos. Šoka ant
žmonių, o jei kas nepatinka, šiepia dantis. Visoje teritorijoje prižiūri
vietiniai, kad nesužalotų turistų ir nepavogtų jų daiktų, ką jos moka.
ilgauodegė makaka |
šventykla beždžionių miške |
Kitą dieną, sugalvojome lipti į Batur
ugnikalnį, pasitikti saulės. Šiuos lipimus į ugnikalnį, organizuoja kelionių
agentūros (kainą nusiderėjome iki 550.000 rupijų (55$) dviem žmonėms). Naktį
(2.30 val.),
atvažiavo mini venas paimti mūsų, keltis buvo sunku, bet noras pamatyti
saulėtekį ant ugnikalnio – didesnis. Nuo Ubud miestellio iki Batur ugnikalnio ~
50 km. Sustojome pakeliui pusryčių, kas
buvo įskaičiuota į kainą (mini bananų blynukai ir kava). Atvažiavę prie
ugnikalnio, radome daug turistų, kurie taip pat ketino lipti kartu. Kiekvienai
grupei (max 4 žmonės) davė po gidą, kuris ir
lydėjo iki viršūnės ir taip grupelėmis į kalną... Norėjo mane su Giedre
priskirti prie berniukų, kurie atrodė tikrai nepasirengę lipimui (lyg ką tik
atvažiavę po klubo – vienas su tapkėm, kitas su marškinukais baltais), greit
nuėjome prie mergaičių (iš Švedijos), kurios atrodė sportiškos ir pasirengusios žygiui. Taigi,
3.30 val
nakties pradėjome kopti į ugnikalnį Batur.
Batur ugnikalnis - 1717 m. aukščio, ~10 km pirmyn atgal lipom. Prieš
30 000 metų Batur ugnikalnio
išsiveržimas buvo vienas galingiausių žmonijos istorijoje.
Saulėtekis |
Mūsų gidas, kiekvienai
davė po prožektorių pasisviesti keliui, kadangi buvo naktis.Lipom į ugnikalnį per uolas ir ugnikalnio pemzas, gal porą valandų. 6.00 val. ryte jau
buvome viršūnėje!
Bet dar švisti nepradėjo.
Viršūnėje, paryčiais šalta, gerai, kad turėjom džemperius ir striukytes.
Pagaliau – saulėtekis!
Saulėtekis - mes užlipome |
Buvo neapsakomai gražu, saulė kilo virš jūros, aplinkui išryškėjo kiti kalnai
ir darėsi vis šilčiau nuo kylančių saulės spindulių.
prašvitus atsivėrė neapsakomo grožio vaizdai |
Gidas, prieš lipant į
kalną, davė maisto davinį, kurį suvalgėme tekant saulei. Maista nebuvo skanus, bet vaizdas pagardino jį dešimt kartų. Kiti žmonės, turėjo žalių kiaušinių, kuriuos "virė" iš ugnikalnio sklindančiuose garuose. Karštis ten didelis, per 15 min. kiaušinis jau "išvirtas".
Garai, sklindantys iš ugnikalnio |
"verdami" kaiušiniai |
Vėliau, su Giedre, nukopėme kalnais tolyn, panaršyti po kalnus, palikusios Gidą su švedėmis, susitarusios, jog jie lauks apačioje.
vis kopiam ir kopiam |
Palaipiojusios po kalnus, nusprendėme lipti jau žemyn. Lipom apačion vienos, nulipusios nuo kalno, biški pasiklydome... Aplink vien laukai, pomidorų plantacijos, kuriuos nusiskynėme "pasiskolinome" - skonis nuostabus, prisirpę, raudoni, trūko tik grietinės ir druskos. :) Klaidžiojom nemažai, o karšta, užklydome lūšnelę su gyvenančia šeima, bandėme klausti kaip nusigauti prie pagrindinio kelio, tačiau jie angliškai nemokėjo, tai susikalbėti buvo beprasmiška. Ėjome toliau, sutikome moteriškę, kuri parodė kelią, juo ir nužingsniavome. Pagaliau pasiekėme pagrindinį kelią, čia susistabdėme motociklus, kuriems pasakiusios, jog pasiklydome ir neberandam kelio atgal, mus nuvežė iki aikštės, kur buvo visi minivenai, su kuriais veža turistus. Davėm vyriukam po dolerį už išgelbėjimą. :)
Susiradusios mūsų vairuotoją, važiavom į kavos pupelių plantaciją, kur ragavome įvairiausios rūšie kavų.
Vėliau, nuvykome į gražiuosiusTegalalang ryžių laukus, kur turistų begalė.
Grįžusios į Ubud miestelį, nuėjome pasivaikščioti prie šalia esančius ryžių laukus, kur mažai turistų. Žalia, žalia - kur dairais!
Šiam kartui, Balio salos pakako, grįžusios iš ryžių laukų, nusipirkome bilietus į Lombok salą. Kur visi sako, kad tai Balis pries 5 metus. Norėjosi jau pabėgti nuo minios turistų.
Ačiū, turistiniam Baliui, šiaušiam ieškoti laukinių salų! |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą