Džakarta, Indonezijos sostinė

Džakarta (anksčiau vadinta Batavija) yra Indonezijos sostinė ir didžiausias miestas, Javos salos šiaurės rytų pakrantėje. Miesto plotas 650 km², 8,54 mln. gyventojų. Kadangi Džakarta yra sostinė ir administracinis, politinis bei ekonominis centras, ji pritraukia daug imigrantų tiek iš Indonezijos, tiek iš užsienio. Dėl to Džakarta turi kosmopolitinį atspalvį ir įvairialypę kultūrą. 

  Atvykome į Džiakartą vakare, su viešuoju autobusu atvažiavome iki centro, nuo ten pasiėmėme tuktuką (mototaksi) ir nuvažiavome iki backpacker‘ių ( keliaujančių kuprinėmis) Džiakartos gatvelę. Susiradusios viešbutuką už 150 000 rupijų (15$), nuėjome pavakarieniauti. Čia susipažinom su vietiniu padavėju, vardu Zunaidi, papsakojo apie sostinę, pasigyrė, kad ryt eina į draugo dideles vestuvės ir pakvietė mus kartu nuvykti. Mes, žinoma sutikome, ko jis nesitikėjo. :) Susitarėme ryt, 8 val. ryto (kadangi ceremonija vestuvių prasideda anksti) susitikti šioje kavinėje. Ryte atvykusios sutartu laiku, jo dar neradome. Užsisakiusios pusryčius, galvojome, jog nebeateis, tačiau po pusvalandžio, išvydome su švarkeliu, mūsų naują draugą, Zunaidi! Papusryčiavę visi, nuvykome su taksi iki viežbučio, kuriame ir vyko, jo draugų, vestuvių ceremonija. Įėjusios į vidų, išvydome papuoštą ir nukrauta maistu didžiulę salę, pilna pasipuošusių vietinių, bei išsidabinusius jaunuosius, ypač jaunoji.

Su jaunaisiais

 Mus sutiko šiltai, žinoma labai nustebo, kadangi baltųjų čia nebuvo. 

Su jaunosios tėvu

   Po kurio laiko prasidėjo ceremonija. Jaunoji, su artimiausiomis giminėmis vinoje pusėje atsistojo, o jaunasis, su savo giminėmis kitoje pusėje.

Jaunoji su savo tėvais ir giminėmis

Jaunasis su savo tėvais ir giminėmis

 Skambant jų tradiciškai muzikai, lėtu žingsniu, žingsniavo vieni prie kitų, kur viduryje padėta paauksuotas dubenėlis su vandeniu ir žiedlapiais, bei kitas dubenėlis, kuriame tik žiedlapiai. 

Ceremonijos atributai

Priartėja vieni prie kitų, jaunojo giminės, perdavė dovanas jaunosios tėvam, o jaunoji, atsiklaupusi prausė jaunojo kojas žiedlapiuose, tokia jau tradicija.

 ceremonija prasideda

Po šio ritualo, jaunosios tėvas apglėbė skara jaunuosius ir nuvedė, iki jiems skirtų, karališkų sėdimų vietų, juos taip pat lydėjos šokantis jaunuolis. Ceremonija vyko gan ilgai, ilgos kalbos, persirengėlių šokiai ir pan.

Abgaubti skara jaunieji

persirengėlių šokiai 

Po visos ceremonijos, visi svečiai išsirikiavo eilėje ir sveikino jaunuosius, mes, žinoma, taip pat! O po sveikinimų, skambant gyvai muzikai, jaunieji pakvietė pradėti šventiškus pietus. O virtuvių gausa! Ir Indoneziški patiekalai, kinietiški, arabiški, tailandietiški, saldumynų bei vaisių įvairovė. Mes, žinoma, norėjome išragaut visko, tačiau nepavyko, nebetilpo - prisikirtome iki soties. 

Mūsų draugas Zanaidi ir ceremonijoje dalyvavęs berniukas (labai norėjo kartu nusifotografuoti)

 Kadangi, mes Džiakartoje būsime tik vieną dieną, nenorėjome praleisti visos dienos vestuvėse, todėl pakalbėjom su mūsų draugu Zanaidi ir išvykome į Džiakartos centrą. Grįžę visi kartu iki rajono, kuriame apsistojusios, Zanaidi paimė savo motociklą ir nuvežė iki Džiakartos lankomiausių objektų. 

Pirmiausia aplankėme didžiausią mečetę, Pietryčių Azijoje - Istiqlal Mosque. 

 

Didžiausia mečetė, Pietryčių Azijoje - Istiqlal Mosque

Mečetės viduje

  Kadangi buvome su maikutėmis ir šortais, davė apsisiausti ilgais rūbais, nes nuogų vietų - čia nedera rodyti. Mečetė tikrai didžiulė. 

aprengtos chalatais :)

 Vėliau nuėjome į šalia esančią katalikų Gereja katedrą. Kaip tokiam dideliam miestui, miesto katedra pasirodė gan maža (mažesnė už mūsų katedrą), bet žinoma, čia katalikų gan mažai. 

Gereja katedra

Pasivaikščiodamos po miestą, nuvykome iki įžymiojo,  Nacionalinio paminklo.

Nacionalinis paminklas

  Nacionalinis paminklas ( Indoneziečių Monumen Nasional , sutrumpintai Monas ) yra 132m. bokštas Merdeka aikštėje , Centrinėje Džakartos dalyje, simbolizuoja kovą už Indoneziją. Tai nacionalinis Indonezijos Respublikos paminklas, pastatytas paminėti Indonezijos nepriklausomybės kovai. Paminklo viršūnėje pastatyta liepsna, padengta 50 kg. aukso folija, todėl aplinkui - pilna budinčių policininkų. Obeliskas ir liepsna, simbolizuoja Indonezijos žmonių kovą, už nepriklausomybę.

naujoji policininkė :)

šachmatais pažaidėm :)

 

vaizdas nuo Nacionalinio paminklo

 Nusipirkusios bilietus, nuėjome apžiūrėti mini muziejaus, ir žinoma užkilti ant viršūnės. Prie užkilimo, driekėsi ilgiausia eilė. Į liftą laipina iki 800 kg. , taigi eilė juda lėtokai.. Priėjus prie apsauginio, paklausiau, ar kartais nėra čia laiptukų, vedančių iki viršūnės, dėja nebuvo, buvo tik laiptukai iki 2 aukšto. Paklausęs apsauginis, kokį bilietą turiu, pareiškė, jog tai tik apatinis bilietas, norint į viršūnė pakilti, reik dar po 10 000 rupijų mokėt (1$), bet, kadangi veikia iki 4 val., o jau buvo 3 val. tai bilietų nebeparduoda. O mes taip norim į viršūnę! Pradėjau jo prašinėti, kad mus pakeltų į viršūnę, nes ryt ryte jau išskrendame iš Džiakartos, susitariau jam duot „į kišenę“ tuos 20 000 rupijų (2$) už dvi, sutiko. Užlipome į antrą aukštą, kur nėra eilės ir yra išlaipinimo stotelė. Tačiau, pradėjo sakyt, kad už vieną nori 20 000 rupijų, ot godumas! :) Nesutikome, laukėme kol jis išeis. Kai atvažiavo liftas, jame sėdinčiame darbuotojui davėme 20 000 rupijų ir užkėlė mus abi ant viršūnės, sutaupėme. :)

Višūnėje atsivėrė dangoraižių gausa, buvo truputėli apsiniaukę, todėl taip ryškiai viskas nesimatė, bet vaizdas vis tiek pakerėjo. 

stebėjimo viršūnėje

Didžiausia mečetė, Pietryčių Azijoje - Istiqlal Mosque - iš viršaus

Eidamos namų link, pamatėme, miesto turistinį autobusą, kurio darbuotoja, pakvietė mus prisijugti, turistiniam pasivažinėjimui po sostinę. Labai nustebome, jog tai nemokama. Žinoma sutikome :) . Apvežiojo po garsiausius pastatus, parodė - koks iš tikrųjų miestas didžiulis, ne veltui gyventojų virš 8 mln.

Štai ir viskas Džiakartoje, kiek galėjome pamatyti šio meisto per vieną dieną - tiek pamatėme. Kaip tokio dydžio sostinė -  patiko, miestas jaukus, sutvarkytas, žmonės malonūs, žinoma yra ir skurdžių vietų, tačiau nuo jų nepabėgsi didžiuliuose miestuose.

Taigi, keliamės 3.30 val.nakties ir važiuojam iki oro uosto, nes mūsų lėktuvo skrydis - 7 val. ryto. Skrendam, į Tailando sostinę – Bankoką!